Kultūrinis gyvenimas, tapęs neatsiejama Šiaulių istorijos dalimi
Nepriklausomybės metais šiauliečiai iškart sukruto organizuotis į kultūrinius bendraminčių būrelius, draugijas, ratelius. Atgijo senos organizacijos, atsirado naujų ir gyvenimas Šiauliuose pradėjo virti. 1920 m. atsinaujino „Varpo“ draugija. Kiek vėliau prie jos prisidėjo Gubernijos darbininkų būrelis „Švietimasis“ (1921 m.), Muzikos mylėtojų draugija (1926 m.) ir daugelis kitų. 1930 m. mieste veikė per 50 įvairių kultūrine ir šviečiamąja veikla užsiimančių organizacijų, tarp kurių buvo „Kultūros“ bendrovė, Kultūros-švietimo draugija, Kraštotyros draugija, „Putpelės“ draugija, Laisvamanių etinės kultūros draugija, Lietuvos esperantininkų draugija bei Vilniui vaduoti, Lietuvos blaivybės sąjunga ir kitos. Viena žymiausių iš šių organizacijų buvo liberalios krypties „Kultūros“ bendrovė, įkurta 1920 m. tokių aktyvių visuomenės veikėjų kaip Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Venclauskis, Antanas Povylius, Vladimiras Zubovas ir kt., kurios pagrindinė veikla buvo knygų ir žurnalų leidyba. Organizacija per savo gyvavimo periodą 1921–1927 m. išleido 140 pavadinimų knygų 621200 egz. tiražu. Nuo 1923 m. organizacija aštuoniolika metų leido mėnesinį žurnalą „Kultūra“ (2000–2800 egz. tiražas), prie kurio tekstų kūrimo prisidėdavo ir tokie kultūros žmonės kaip Vincas Krėvė, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Kostas Korsakas. Be leidybos, ši organizacija taip pat atliko platų kultūros ir šviečiamąjį darbą. Visoje Lietuvoje ji suorganizavo ir įsteigė per 250 kultūros būrelių, kurie turėjo 3000 narių. Jie dažniausiai tapdavo gyvenviečių ir apylinkių, kuriose veikė, kultūros židiniais. Visų būrelių suvažiavimai vykdavo „Kultūros“ bendrovės būstinėje, t. y. Šiauliuose. Bendrovės vadovai 1925 m. perėmė Liaudies namų kino salę, bet paliko senąjį jos pavadinimą. Čia įrengta vieta susirinkimams, biblioteka su skaitykla, kino teatras „Kapitol“. Vėliau čia glaudėsi ir mėgėjų teatras, kurio dramos vadovas buvo garsus režisierius Borisas Dauguvietis, o operų ir operečių kūrimui vadovavo kompozitorius Mikas Petrauskas. Šio teatro tikslas buvo ne tik pristatyti pramoginius spektaklius šiauliečiams, bet ir padėti profesionalaus Šiaulių teatro ir kūrybinės trupės pamatus. 1931 m. įkuriamas pirmas profesionalus miesto teatras – Kauno Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Teatro trupė spektaklius statė ir vaidino „Kapitol“ kino teatre, kuris tam buvo nepritaikytas, bet tinkamesnio varianto tuo metu nebuvo. Per ketverius metus, praleistus Šiauliuose, teatro trupė suvaidino per 550 spektaklių. 1936 m. visa įstaiga perkelta į Klaipėdą. Netekus Klaipėdos krašto, teatras grįžo į gimtąjį miestą ir gavęs nuolatines spektakliams tinkančias patalpas iš čia nebeišsikėlė.
Galima teigti, kad Šiauliai tarpukariu turėjo tik vieną dailininką, bet už tai kokio jo būta. Gerardas Bagdonavičius pagal profesiją buvo dailininkas, bet gyvenime jo buvo visur pilna. Jis buvo vienas iš ekslibriso pradininkų Lietuvoje ir lietuviško šios meno formos varianto garsintojas pasaulyje. Tapė Šiaulių ir kitų miestų architektūros vaizdus, taip pat kūrė iliustracijas įvairiems to meto leidiniams, spausdinamiems mieste. Su savo darbais parodoje debiutavęs 1923 m., po šešerių metų jis jau keliavo po didžiuosius pasaulio miestus ir dalyvavo konkursuose, kur pelnė apdovanojimų. Dažnai aktyviai įsitraukė į Kraštotyros draugijos veiklą, bet spėjo jis ir aktoriaus duonos išbandyti. Kai Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusijos imperiją, suvaidino per 50 vaidmenų kine ir tapo bene pirmuoju lietuvių kino aktoriumi. Ir fotografu tapo žvelgdamas į fotografiją nebe kaip į amatą, o veikiau kaip į dar vieną meno formą. Bet labiausiai atsidavęs buvo pedagoginei veiklai – mokė vaikus piešimo, tapybos ir išugdė ne vieną vėliau garsų Lietuvos menininką: savo didžiuoju įkvėpėju jį vadinantį vieną iš garsiausių lietuvių grafikų, medalių kūrėją ir šiaulietį Petrą Repšį, tapytoją Antaną Gudaitį, vitražų kūrėją Joną Janulį, scenografą Juozą Jankų, grafikę Marcę Katiliūtę. Buvo labai aktyvus visuomenės atstovas, kurį mieste lengva būdavo pastebėti skubantį, nešiną teptuku ar kitomis tapybos priemonėmis, todėl Penzeliuko pravardė jam taip prigijo, kad ir šiais laikais daug kas būtent taip jį ir vadina. Ir jo paties, padedant architektui Karoliui Reisonui, suprojektuotas namas dar ir dabar primena miestui apie kadaise čia gyvenusį unikalų talentą.
Kultūros-švietimo draugija buvo įsteigta kaip savotiškas šalutinis „Kultūros“ bendrovės projektas, skirtas tęsti veiklą po to, kai ją užgriuvo finansiniai sunkumai ir spaudimas iš valstybės centrinės valdžios institucijų. Į jos veiklą buvo įsitraukę dauguma „Kultūros“ veikėjų, tarp kurių buvo ir Jackus Sondeckis, Peliksas Bugailiškis, muzikas Juozas Naujalis. Draugija toliau užsiėminėjo „Kultūros“ bendrovės pradėta leidyba ir vadovavo Povilo Višinskio liaudies universitetui.
Kraštotyros draugija darbavosi gimtojo krašto istorijai, kultūrai ir gamtai pažinti. Tai darė rengdama įvairias etnografines ekspedicijas, rinkdama etnografinius eksponatus ir kraštotyros medžiagą. Šiai draugijai vadovavo P. Bugailiškis. Organizacija leido žurnalą „Gimtasai kraštas“, kuriame buvo spausdinami straipsniai tautosakos, archeologijos, etnografijos, muziejininkystės klausimais. Tam, kad turėtų vietą, kur galėtų saugoti savo veiklos rezultatus ir surinktus vertingus eksponatus, draugija iš Šiaulių apskrities savivaldybės perėmė 1923 m. įsteigtą Šiaulių „Aušros“ muziejų, kurio vienas iš pagrindinių iniciatorių ir steigėjų buvo pats P. Bugailiškis. Abiejų organizacijų bendra veikla reiškėsi organizuojamomis ekspedicijomis (jose surinkti eksponatai vėliau kartu su įamžintais ekspedicijų fotoįspūdžiais būdavo pristatomi muziejaus organizuojamose parodose), taip pat etnografinės medžiagos rinkimu, kultūrinio paveldo ir palikimo apsauga ir išsaugojimu. Pats „Aušros“ muziejus, be muziejinių, kultūros vertybių saugojimo ir demonstravimo visuomenei, dar dirbo tiriamąjį darbą, kuris papildydavo per etnografines ekspedicijas surinktus empirinius duomenis ir teorinę medžiagą. Muziejus palaikė glaudžius ryšius ir rengė bendrus projektus su Valstybine archeologijos komisija, M. Čiurlionio galerija, taikė modernias ekspozicijų rengimo formas. Kolektyvo ir Kraštotyros draugijos narių dėka muziejus sparčiai išgarsėjo šalies mastu, keletą metų buvo stambiausias ir garsiausias Lietuvos muziejus.
Šiauliuose veikė kelios spaustuvės. 1919 m. įkuriama B. Fridmano spaustuvė, kuri, pasikeitus savininkui, pakeičia pavadinimą į „Lietpress“, o dar vėliau, 1932 m., atitenka „Vilties“ draugijai ir dar kartą pakeičia pavadinimą į „Vilties“, o po keleto metų perkeliama į Kauną. Po šios pirmosios tarpukario spaustuvės įsteigtos kitos trys veikė kur kas stabiliau, nes jų savininkai nesikeitė taip dažnai, ir jos visos liko Šiauliuose iki uždarymo: 1920 m. Salomo Savičiaus ir Borucho Šumkausko spaustuvė, vėliau pervadinta į „Grafikos“; 1923 m. Jono Šliūpo namuose įkurta „Titnago“ spaustuvė; dar carinėje Rusijoje veikusi Maizeniuso spaustuvė „Spauda“ rekonstravo patalpas ir toliau tęsė savo veiklą. Šių įstaigų pagrindinė veiklos sritis buvo leisti periodinę spaudą. Knygų leidimo reikalai priklausė „Kultūros“ bendrovei, „Vilties“ ir Kultūros-švietimo draugijoms ir Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungai. Kartais knygas leisdavo pavieniai privatūs asmenys, kaip antai J. Šliūpas, kuris savo raštus leido jam priklausiusioje „Titnago“ spaustuvėje. Išryškėjo periodinės spaudos ypatumai. Pradžioje, t. y. 1919–1928 m., visuomenėje dominavo kairiosios minties spauda, o nuo 1928 m. – dešinioji tautinė ir katalikiška, rodanti politines prezidento Antano Smetonos nuostatas ir valstybės kryptį.
Prie „Putpelės“ draugijos įsteigimo daugiausiai prisidėjo tuo metu aktorius, o vėliau vienas iš garsiausių ir talentingiausių Lietuvos režisierių Juozas Miltinis, Česlovas Liutikas, Kazimiero Venclauskio duktė Danutė Venclauskaitė ir Peliksas Bugailiškis. Didžioji dalis draugijos steigėjų buvo Kraštotyros draugijos nariai. „Putpelės“ draugija sukūrė kompozitoriaus Broniaus Jonušo vadovaujamą vyrų orkestrą, ilgainiui virtųsi orkestru, kuris gastroliavo po visą Lietuvą.
Šiauliuose atsirado ir dar viena organizacija, kuri tapo fenomenu, sparčiai išpopuliarėjusiu visoje Lietuvoje. Tai buvo J. Šliūpo ir jo bendraminčių įsteigta Laisvamanių etinės kultūros draugija, kuri 1930 m. persikėlė į Kauną, o Šiauliuose paliko savo skyrių. Laisvamaniai nuo pat pradžių garsėjo kaip grupė, kovojanti su oficialia visuomenės nuomone ir įsisenėjusiomis dogmomis: jie siekė įvesti civilinę metrikaciją, atskirti mokyklą ir bažnyčią nuo valstybės, skleisti liberalias pažiūras, laisvas nuo militaristinės politikos ir fašizmo propagandos, kai šie reiškiniai pradėjo stiprėti ir ryškėti visoje Europoje.
Tarpukariu gausiai steigti kino teatrai, nes šiauliečiai labai mėgo juos lankyti. Vien 1927–1928 m. atidaryti „Lyros“, „Mars“ ir „Rekord“ kino teatrai, po metų – „Kapitol“, dar po metų – „Triumf“ ir „Palas“ (buvęs „Spindulys“). 1929–1930 m. mieste ir apskrityje veikė iš viso 7 kino teatrai. 1932 m. Šiauliuose atidaroma moderniausia šio pobūdžio įstaiga „Skendit Palace“, turinti 500 vietų salę. Liaudies namų ir „Kapitol“ kino teatrai buvo populiariausi ir nuolat konkuravo.
Palikti atsiliepimą